Net ir turint nemenką praktiką mūsų darbe vis dar būna pirmų kartų. Šįkart teko genėti antrą šimtą metų skaičiuojantį svyrančios formos uosį.
Šis ypatingas medis auga Pagraužių dvare, kurį tvarko energingi savininkai Gintarė ir Saulius. Jie pasakojo, kad įsigiję teritoriją kelis metus vien tik pjovė krūmus ir žoles kol sklypas tapo panašus į gyvenamą. Šitą medį šeimininkai labai saugojo, nes Gintarė jį prisiminė nuo vaikystės. Jau tada jis buvo didžiulis ir po savo nusvirusia iki žemės laja glaudė visus kaimo įsimylėjėlius. Šeimininkės močiutė juokavo, kad po šiuo uosiu pradėti bemaž visi Pagraužių kaimo vaikai. Todėl, vos įsigiję sklypą, jaunieji šeimininkai suskato gelbėti medį, išpjovė aplinkui augusius brūzgynus, nes šie jau buvo užgožę gražųjį augalą, jis buvo pradėjęs džiūti. Po kelių metų uosis atsigavo, išleido daug naujų ūglių, laja vėl ėmė gražiai svirti, tačiau jame liko daugybė sausų šakų. Kartu su naujai atžėlusiomis jos sudarė medžiui didžiulę naštą.
Uosiui buvo nugenėtos sausos šakos, medis surištas, kad esant didelei apkrovai (po lietaus ir siaučiant vėjui) būtų sumažintas išlūžimo pavojus. Medis – nuostabus ir gana sveikas, tad tinkamai prižiūrimas gyvens dar labai ilgai.
Apskritai Pagraužių dvarvietė skleidžia ypatingą aurą, čia yra išlikę daro rūsiai, paties pastato likučiai, akmeniniai ūkiniai pastatai. Dvaras turėjo daug šeimininkų. Mat skaičiuoja jau beveik 400 metų. Pirmąkart Pagraužių kaimas paminimas Alytaus girių sąrašuose 1622 m.
Pasak istorinių šaltinių, ant gilių rūsių stovintys rūmai buvo pusantro aukšto, t.y. paaukštinti mezoninu. Jo vakarinėje pusėje buvo arkinis priestatas, vedantis į kiemą. Kitos dvejos laukinės durys buvo skirtos naudotis dvaro savininkams ir tarnams. Ponų gyvenamame name buvo aštuoni kambariai, kuriuose stovėjo baltų koklių krosnys. Dvare buvo biliardinė bei biblioteka. Kambariai buvo apšviečiami ir elektra, nes dvare stovėjo generatorius.
Į pietus nuo rūmų tyvuliavo vandens baseinas su vandens lelijomis, krantai buvo apsodinti gėlėmis, tryško fontanai. Vienas didelis tvenkinys yra išlikęs ir dabar. Šalia įėjimo į sodą stovėjo didelė žirgo skulptūra. Dvaro sodo pietvakarių krašte išliko čia gyvenusių totorių Hanų kapinaitės. Šalia buvo ir „prūskapinės“. Ūkiniai pastatai (kalvė, kašarai, kluonas, daržinė, svirnas ir keli tvartai) buvo dengti raudonomis čerpėmis.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje (tikriausiai 1937 m.) paskutiniu jo savininku tapo žinomas politikas, žemdirbystės novatorius Stasys Jakubauskas. 1936 jį išrinko į Seimą. Žmogus gavo nemažą (3000 litų) algą ir nusipirko Pagraužių dvarą. Agronomas jame įveisė didelį sodą. 1940 m., liepos 12 d. NKVD jį suėmė ir 1941 m. išvežė į Pečiorą. Mirė tremtyje jau po metų. Daugelis pastatų (tvartai ir svirno stogas) sudegė pirmąją karo dieną, tik dalinai nukentėję rūmai buvo šiek tiek paremontuoti. Vėliau dvaras perėjo kolūkio žinion ir buvo visai nugyventas. Dabar dvarvietė turi naujus šeimininkus, puoselėjančius viltį atgaivinti statinius, tvenkinius ir parką.
Tai vat koks įdomus arboristo darbas. Mums medžiai pasakoja nuostabias istorijas, kurias mes dalinamės su Jumis.